DAŽNIAUSIAI TEISMŲ CITUOJAMOS NUTARTYS
Fizinio asmens sąžiningumo vertinimas (Lietuvos Aukščiausiasis teismas)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014
Pareiškėja prašė iškelti jai bankroto bylą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pareiškimą atmetė, konstatuodami pareiškėjos nesąžiningumą. Pareiškėja pateikė kasacinį skundą.
LAT nurodė, kad FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokiu tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Nagrinėjamu atveju teismai, konstatuodami pareiškėjos nesąžiningumą, jai neįsidarbinant ir nepriimant darbo biržos pasiūlymų, išsamiau neanalizavo priežasčių, dėl kurių ji nebuvo priimta į darbą pagal gautus darbo pasiūlymus, taip pat galimybių gauti mažiau kvalifikuotą darbą, nevertino, kokį darbo užmokestį būtų gavusi pareiškėja, jeigu būtų priimti darbo biržos pasiūlymai ir kokią įtaką tai padarytų jos mokumui bei galimybėms atsiskaityti su kreditoriais, neįvertino, kad įstojusi į kolegiją ir stengdamasi gauti išsilavinimą, pareiškėja siekė sukurti sąlygas, kurios leistų jai vėliau gauti didesnį darbo užmokestį.
LAT panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Fizinio asmens sąžiningumo vertinimas (Lietuvos Aukščiausiasis teismas)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014
Pareiškėja prašė iškelti jai bankroto bylą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pareiškimą atmetė, konstatuodami pareiškėjos nesąžiningumą. Pareiškėja pateikė kasacinį skundą.
LAT nurodė, kad FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokiu tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Nagrinėjamu atveju teismai, konstatuodami pareiškėjos nesąžiningumą, jai neįsidarbinant ir nepriimant darbo biržos pasiūlymų, išsamiau neanalizavo priežasčių, dėl kurių ji nebuvo priimta į darbą pagal gautus darbo pasiūlymus, taip pat galimybių gauti mažiau kvalifikuotą darbą, nevertino, kokį darbo užmokestį būtų gavusi pareiškėja, jeigu būtų priimti darbo biržos pasiūlymai ir kokią įtaką tai padarytų jos mokumui bei galimybėms atsiskaityti su kreditoriais, neįvertino, kad įstojusi į kolegiją ir stengdamasi gauti išsilavinimą, pareiškėja siekė sukurti sąlygas, kurios leistų jai vėliau gauti didesnį darbo užmokestį.
LAT panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
2014-11-19_nutartis.doc | |
File Size: | 50 kb |
File Type: | doc |
Dėl bankroto bylos iškėlimo
Kauno apygardos teismo 2014-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr. S-485-658/2014
Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau FABĮ) 5 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinių asmenų bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Taigi, įstatyme yra įtvirtintas šio įstatymo prioritetas CPK atžvilgiu, tačiau tais atvejais kai klausimo nereglamentuoja FABĮ – taikomos civilinio proceso kodekso nuostatos. FABĮ nenumato procesinių pasekmių dėl ieškovo neatvykimo tuo atveju, kai žodinio proceso tvarka nagrinėjamas bankroto bylos iškėlimo klausimas, todėl šiuo atveju turi būti vadovaujamasi CPK nuostatomis. CPK 246 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai į teismo posėdį neatvyksta ieškovas, kuriam tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą ir nėra gautas prašymas atidėti nagrinėjimą dėl svarbių priežasčių – teismas ieškinį palieka nenagrinėtą. Nors šalys neprivalo dalyvauti teismo posėdyje (išskyrus kai kurių kategorijų bylas) ir gali vesti bylą per atstovus arba prašyti teismą bylą išnagrinėti joms nedalyvaujant, tačiau CPK 7 straipsnio 2 dalyje bei 42 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta ir bendroji šalių pareiga procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, laiku pateikti teismui argumentus bei įrodymus. Nagrinėjamu atveju ieškovas nuo pat teismo proceso pradžios buvo neaktyvus, neatvyko nei į vieną teismo posėdį, neinformavo teismo apie neatvykimo priežastis, visiškai nesidomėjo bylos eiga. Taigi, buvo susiklosčiusi procesinė situacija, kai egzistavo visos aplinkybės CPK 246 straipsnio 1 dalies teisiniams padariniams taikyti, t.y. palikti ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo nenagrinėtą. Be šios procesinės teisės normos numatomų pasekmių taikymo labai svarbu šios kategorijos bylose sprendžiant klausimą dėl galimybės nagrinėti bankroto bylos iškėlimo klausimą neatvykus fiziniam asmeniui, kuriam keliama bankroto byla, atsižvelgti į fizinių asmenų bankroto proceso tikslus. FABĮ paskirtis – t.y. sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi individualia veikla, mokumą ir užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, fizinių asmenų bankroto įstatymo ir Įmonių bankroto įstatymo (kurio tikslas pašalinti iš rinkos nemokius rinkos dalyvius, kartu proporcingai patenkinant kreditorių reikalavimus iš visos nemokios įmonės turto masės) nėra tapatūs. Fizinių asmenų bankroto įstatymu iš esmės siekiama sukurti efektyvų teisinį mechanizmą sudarantį sąlygas atkurti fizinio asmens mokumą, užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą įstatymo nustatyta tvarka tuo pačiu išlaikyti teisingą kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą. Šių tikslų įgyvendinimo sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo sudaryto plano ir jo įgyvendinimo. Skirtingai nuo įmonių bankroto proceso, kurio metu visas įmonei priklausęs turtas yra realizuojamas ĮBĮ nustatyta tvarka, o gautos piniginės lėšos skiriamos administravimo išlaidoms bei kreditorių reikalavimams padengti, fizinio asmens bankroto procese yra sudaromas planas, kuriame numatomas ne tik skolininkui priklausančio turto pardavimas bei lėšų paskirstymas, tačiau taip pat turi būti numatomos ir priemonės skirtos fizinio asmens mokumui atkurti (persikvalifikavimas, įsidarbinimas ir kitos) (FABĮ 7 str.). Būtent parengtame plane konkretizuojamos fizinio asmens mokumo atkūrimo priemonės, jų įgyvendinimo tvarka. Numatomos priemonės turi būti realios, galinčios padėti pasiekti didesnį kreditorių reikalavimų patenkinimą kartu užtikrinančios asmens, kuriam keliama bankroto byla, galimybę patenkinti minimalius būtinus poreikius. Taigi, vienas svarbiausių momentų fizinio asmens bankroto procedūroje yra plano parengimas ir tvirtinimas. Šioje procedūroje įžvelgtina tam tikrų paralelių su restruktūrizavimo planu įmonių restruktūrizavimo procese, nes įmonių bankrotas nenumato jokio plano. Iškėlęs bankroto bylą, teismas nustato terminą, per kurį turi būti teismui pateiktas tvirtinti planas. Plane turi būti nurodoma įvairi informacija, kuri iš esmės nurodo, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūrų metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka, bankrutuojančio asmens asmeniniams poreikiams ir jo išlaikomiems asmenims skiriamos lėšos ir pan. Būtent nuo asmens, kuriam yra iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, o tuo pačiu fizinių asmenų bankroto įstatymu siekiamų tikslų įgyvendinimas. Tai pirmiausiai reiškia, jog pats fizinis asmuo, kuris kreipiasi, kad jam būtų iškelta bankroto byla, privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymo suteiktomis teisėmis, o tuo pačiu ir sąžiningai vykdyti įstatymo jam nustatytas pareigas (FABĮ 16 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovas jau nuo pat pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo nebuvo aktyvus, neatvyko nei į vieną teismo posėdį, neinformavo apie neatvykimo priežastis. Toks ieškovo elgesys sudaro pagrindą manyti, kad ir tolimesnėse procedūrose ieškovo aktyvumas yra mažai tikėtinas. Tokiu atveju nebus užtikrintas ir FABĮ numatytų tikslų įgyvendinimas. Pažymėtina, jog minėto įstatymo tikslas yra žymiai platesnis nei vien fizinio asmens skolų „nurašymas“. Asmeniui, kuriam iškelta bankroto byla, nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų patenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, iš esmės nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, o tuo pačiu pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra. Tokio bankroto proceso metu naudą iš esmės gautų vien tik bankroto administratorius, gavęs atlyginimą, už skolininkui priklausančio turto realizavimą, kai tuo tarpu galimybė patenkinti kreditorinius reikalavimus iš esmės nepadidėtų. Be to, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas galimas tik asmens, kuriam keliama bankroto byla iniciatyva. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas prioritetą suteikė asmens, kuris pats nerodė jokio suinteresuotumo bankroto bylos iškėlimu, interesų gynimui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes bei teisinį reglamentavimą sprendžia, jog nagrinėjamu atveju buvo visi pagrindai CPK 246 straipsnio 1 dalies teisiniams padariniams taikyti, t.y. palikti ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo nenagrinėtą. Be to, nagrinėjamoje proceso stadijoje ieškinio palikimas nenagrinėto nepažeistų civilinio proceso principų, priešingai – užkirstų kelią asmeniui piktnaudžiauti FABĮ suteikiamomis galimybėmis.
Nurodytų argumentų pagrindu apelianto atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis naikintina, klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovo R. J. pareiškimas dėl bankroto bylos jam iškėlimo paliktinas nenagrinėtas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Kauno apygardos teismo 2014-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr. S-485-658/2014
Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau FABĮ) 5 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinių asmenų bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Taigi, įstatyme yra įtvirtintas šio įstatymo prioritetas CPK atžvilgiu, tačiau tais atvejais kai klausimo nereglamentuoja FABĮ – taikomos civilinio proceso kodekso nuostatos. FABĮ nenumato procesinių pasekmių dėl ieškovo neatvykimo tuo atveju, kai žodinio proceso tvarka nagrinėjamas bankroto bylos iškėlimo klausimas, todėl šiuo atveju turi būti vadovaujamasi CPK nuostatomis. CPK 246 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai į teismo posėdį neatvyksta ieškovas, kuriam tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą ir nėra gautas prašymas atidėti nagrinėjimą dėl svarbių priežasčių – teismas ieškinį palieka nenagrinėtą. Nors šalys neprivalo dalyvauti teismo posėdyje (išskyrus kai kurių kategorijų bylas) ir gali vesti bylą per atstovus arba prašyti teismą bylą išnagrinėti joms nedalyvaujant, tačiau CPK 7 straipsnio 2 dalyje bei 42 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta ir bendroji šalių pareiga procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, laiku pateikti teismui argumentus bei įrodymus. Nagrinėjamu atveju ieškovas nuo pat teismo proceso pradžios buvo neaktyvus, neatvyko nei į vieną teismo posėdį, neinformavo teismo apie neatvykimo priežastis, visiškai nesidomėjo bylos eiga. Taigi, buvo susiklosčiusi procesinė situacija, kai egzistavo visos aplinkybės CPK 246 straipsnio 1 dalies teisiniams padariniams taikyti, t.y. palikti ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo nenagrinėtą. Be šios procesinės teisės normos numatomų pasekmių taikymo labai svarbu šios kategorijos bylose sprendžiant klausimą dėl galimybės nagrinėti bankroto bylos iškėlimo klausimą neatvykus fiziniam asmeniui, kuriam keliama bankroto byla, atsižvelgti į fizinių asmenų bankroto proceso tikslus. FABĮ paskirtis – t.y. sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi individualia veikla, mokumą ir užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, fizinių asmenų bankroto įstatymo ir Įmonių bankroto įstatymo (kurio tikslas pašalinti iš rinkos nemokius rinkos dalyvius, kartu proporcingai patenkinant kreditorių reikalavimus iš visos nemokios įmonės turto masės) nėra tapatūs. Fizinių asmenų bankroto įstatymu iš esmės siekiama sukurti efektyvų teisinį mechanizmą sudarantį sąlygas atkurti fizinio asmens mokumą, užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą įstatymo nustatyta tvarka tuo pačiu išlaikyti teisingą kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą. Šių tikslų įgyvendinimo sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo sudaryto plano ir jo įgyvendinimo. Skirtingai nuo įmonių bankroto proceso, kurio metu visas įmonei priklausęs turtas yra realizuojamas ĮBĮ nustatyta tvarka, o gautos piniginės lėšos skiriamos administravimo išlaidoms bei kreditorių reikalavimams padengti, fizinio asmens bankroto procese yra sudaromas planas, kuriame numatomas ne tik skolininkui priklausančio turto pardavimas bei lėšų paskirstymas, tačiau taip pat turi būti numatomos ir priemonės skirtos fizinio asmens mokumui atkurti (persikvalifikavimas, įsidarbinimas ir kitos) (FABĮ 7 str.). Būtent parengtame plane konkretizuojamos fizinio asmens mokumo atkūrimo priemonės, jų įgyvendinimo tvarka. Numatomos priemonės turi būti realios, galinčios padėti pasiekti didesnį kreditorių reikalavimų patenkinimą kartu užtikrinančios asmens, kuriam keliama bankroto byla, galimybę patenkinti minimalius būtinus poreikius. Taigi, vienas svarbiausių momentų fizinio asmens bankroto procedūroje yra plano parengimas ir tvirtinimas. Šioje procedūroje įžvelgtina tam tikrų paralelių su restruktūrizavimo planu įmonių restruktūrizavimo procese, nes įmonių bankrotas nenumato jokio plano. Iškėlęs bankroto bylą, teismas nustato terminą, per kurį turi būti teismui pateiktas tvirtinti planas. Plane turi būti nurodoma įvairi informacija, kuri iš esmės nurodo, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūrų metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka, bankrutuojančio asmens asmeniniams poreikiams ir jo išlaikomiems asmenims skiriamos lėšos ir pan. Būtent nuo asmens, kuriam yra iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, o tuo pačiu fizinių asmenų bankroto įstatymu siekiamų tikslų įgyvendinimas. Tai pirmiausiai reiškia, jog pats fizinis asmuo, kuris kreipiasi, kad jam būtų iškelta bankroto byla, privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymo suteiktomis teisėmis, o tuo pačiu ir sąžiningai vykdyti įstatymo jam nustatytas pareigas (FABĮ 16 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovas jau nuo pat pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo nebuvo aktyvus, neatvyko nei į vieną teismo posėdį, neinformavo apie neatvykimo priežastis. Toks ieškovo elgesys sudaro pagrindą manyti, kad ir tolimesnėse procedūrose ieškovo aktyvumas yra mažai tikėtinas. Tokiu atveju nebus užtikrintas ir FABĮ numatytų tikslų įgyvendinimas. Pažymėtina, jog minėto įstatymo tikslas yra žymiai platesnis nei vien fizinio asmens skolų „nurašymas“. Asmeniui, kuriam iškelta bankroto byla, nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų patenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, iš esmės nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, o tuo pačiu pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra. Tokio bankroto proceso metu naudą iš esmės gautų vien tik bankroto administratorius, gavęs atlyginimą, už skolininkui priklausančio turto realizavimą, kai tuo tarpu galimybė patenkinti kreditorinius reikalavimus iš esmės nepadidėtų. Be to, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas galimas tik asmens, kuriam keliama bankroto byla iniciatyva. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas prioritetą suteikė asmens, kuris pats nerodė jokio suinteresuotumo bankroto bylos iškėlimu, interesų gynimui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes bei teisinį reglamentavimą sprendžia, jog nagrinėjamu atveju buvo visi pagrindai CPK 246 straipsnio 1 dalies teisiniams padariniams taikyti, t.y. palikti ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo nenagrinėtą. Be to, nagrinėjamoje proceso stadijoje ieškinio palikimas nenagrinėto nepažeistų civilinio proceso principų, priešingai – užkirstų kelią asmeniui piktnaudžiauti FABĮ suteikiamomis galimybėmis.
Nurodytų argumentų pagrindu apelianto atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis naikintina, klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovo R. J. pareiškimas dėl bankroto bylos jam iškėlimo paliktinas nenagrinėtas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
2014-01-30_nutartis.doc | |
File Size: | 58 kb |
File Type: | doc |
Klaipėdos apygardos teismo 2014-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-403-601/2014
Pareiškime pareiškėja I. M. nurodė, kad jos gaunamas darbo užmokestis sudaro tik 450 Lt ir 188,40 Lt socialinė pašalpa, visos gaunamos lėšos skiriamos pragyvenimui ir su ja gyvenančio sūnaus (gim. (duomenys neskelbtini)) išlaikymui, be to ji yra darbo biržos įskaitoje. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nurodytas trūkumas – pateikti tikslius būtinųjų poreikių paskaičiavimus yra nepagrįstas, kadangi tokio pobūdžio trūkumas nėra esminis, t. y. toks, dėl kurio bylos negalima išnagrinėti iš esmės. Apeliacinio teismo nuomone, išsamus tyrimas dėl asmens turtinės padėties (kaip ir nemokumą nulėmusių priežasčių) atliekamas ne pareiškimo priėmimo stadijoje, bet jau sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo (FABĮ 5 str. 8 str., 6 str. 1 d.). Pažymėtina, kad įstatymo leidėjas FABĮ yra numatęs, kad fizinių asmens bankroto bylos nagrinėjamos žodinio proceso tvarka (ginčo teisena), kas reiškia, kad tam tikroms aplinkybėms esant nepakankamai aiškioms, teismas gali jas išaiškinti teismo posėdžio metu, spręsdamas iš esmės bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui klausimą. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytas trūkumas nustatytas formaliais pagrindais, neįvertinus faktinės situacijos ir nesivadovaujant protingumo kriterijumi, kadangi, atsižvelgiant į pareiškėjos gaunamų pajamų dydį (t. y. iš viso 638,44 Lt) matyti, kad nurodyta suma yra tik tokio dydžio, iš kurios, atsižvelgiant į šalies ekonominę situaciją ir į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2013 m. sausio 1 d. patvirtiną minimalios mėnesinės algos dydį 1 000 Lt, net ir vieno žmogaus minimalių poreikių patenkinimas (maistas, apranga, higiena ir kt., taip pat įskaitant mokesčius) yra sunkiai įgyvendinamas, kai, šiuo atveju, iš tokio dydžio sumos turi pragyventi pareiškėja ir jos sūnus. Taigi, pareiškėjos nurodytos aplinkybės apie pareiškėjos gaunamą bendrą sumą ir sūnaus išlaikymo faktą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, priėmimo stadijoje yra pakankamos poreikių būtinumui pagrįsti, o teismui neužkertamas kelias tam tikrus (jo nuomone trūkstamus) duomenis pareikalauti iš pareiškėjos bendra FABĮ 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir CPK179 straipsnyje nustatyta tvarka.
Pareiškime pareiškėja I. M. nurodė, kad jos gaunamas darbo užmokestis sudaro tik 450 Lt ir 188,40 Lt socialinė pašalpa, visos gaunamos lėšos skiriamos pragyvenimui ir su ja gyvenančio sūnaus (gim. (duomenys neskelbtini)) išlaikymui, be to ji yra darbo biržos įskaitoje. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nurodytas trūkumas – pateikti tikslius būtinųjų poreikių paskaičiavimus yra nepagrįstas, kadangi tokio pobūdžio trūkumas nėra esminis, t. y. toks, dėl kurio bylos negalima išnagrinėti iš esmės. Apeliacinio teismo nuomone, išsamus tyrimas dėl asmens turtinės padėties (kaip ir nemokumą nulėmusių priežasčių) atliekamas ne pareiškimo priėmimo stadijoje, bet jau sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo (FABĮ 5 str. 8 str., 6 str. 1 d.). Pažymėtina, kad įstatymo leidėjas FABĮ yra numatęs, kad fizinių asmens bankroto bylos nagrinėjamos žodinio proceso tvarka (ginčo teisena), kas reiškia, kad tam tikroms aplinkybėms esant nepakankamai aiškioms, teismas gali jas išaiškinti teismo posėdžio metu, spręsdamas iš esmės bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui klausimą. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytas trūkumas nustatytas formaliais pagrindais, neįvertinus faktinės situacijos ir nesivadovaujant protingumo kriterijumi, kadangi, atsižvelgiant į pareiškėjos gaunamų pajamų dydį (t. y. iš viso 638,44 Lt) matyti, kad nurodyta suma yra tik tokio dydžio, iš kurios, atsižvelgiant į šalies ekonominę situaciją ir į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2013 m. sausio 1 d. patvirtiną minimalios mėnesinės algos dydį 1 000 Lt, net ir vieno žmogaus minimalių poreikių patenkinimas (maistas, apranga, higiena ir kt., taip pat įskaitant mokesčius) yra sunkiai įgyvendinamas, kai, šiuo atveju, iš tokio dydžio sumos turi pragyventi pareiškėja ir jos sūnus. Taigi, pareiškėjos nurodytos aplinkybės apie pareiškėjos gaunamą bendrą sumą ir sūnaus išlaikymo faktą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, priėmimo stadijoje yra pakankamos poreikių būtinumui pagrįsti, o teismui neužkertamas kelias tam tikrus (jo nuomone trūkstamus) duomenis pareikalauti iš pareiškėjos bendra FABĮ 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir CPK179 straipsnyje nustatyta tvarka.
2014-02-19 nutartis | |
File Size: | 18 kb |
File Type: | docx |
Šiaulių apygardos teismo 2014-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-164-154/2014
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad LR Fizinių asmenų bankroto įstatyme nenumatytas reikalavimas pareiškėjui savo kreditorius įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, o LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 11 str. 2 d. numatyta kreditorių teisė siūlyti bankroto administratoriaus kandidatūrą gali būti realizuojama bet kuriame bankroto bylos nagrinėjimo etape (LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 14 str. 2 d. 2 p., 9 d., 24 str. 7 p., 10 p.). Todėl LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 11 str. 2 d. numatyta kreditoriaus (kreditorių) teisė pasiūlyti bankroto administratoriaus kandidatūrą nelaikytina įpareigojančia pareiškėją pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo įtraukti kreditorius į bylą trečiaisiais asmenimis (nurodyti kreditorių procesinę padėtį), kadangi kreditoriai į bylą turėtų būti įtraukiami jų pačių pareiškimu (Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1445-253/2013, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-645-267/2013).
Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl antstolio, kaip pareiškėjos kreditoriaus, informavimo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei anstolio įtraukimo trečiuoju asmeniu, pažymi, kad kreditoriaus sąvoką apibrėžia LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 3 str., kuriame nurodyta, kad fizinio asmens kreditoriumi laikomi fiziniai ir juridiniai asmenys turintys teisę reikalauti iš fizinio asmens įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus. Toks įstatyminis reguliavimas leidžia spręsti, jog tam, kad asmenį pripažinti fizinio asmens kreditoriumi LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo prasme, jo reikalavimo teisė turi būti egzistuojanti ir vykdytina ne mažiau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pateikimo teismui (LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog antstolė R. V. vykdo išieškojimą iš pareiškėjos A. M. turto kreditoriaus V. J. naudai (b. l. 7). Pažymėtina, kad 2005 m. spalio 27 d. LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 ir 52 punktai reglamentuoja skolininko pareigos sumokėti vykdymo išlaidas momentą, t. y. antstolis įgyja teisę reikalauti iš skolininko sumokėti vykdymo išlaidas tik tuomet, kai yra įvykdyti visi vykdymo veiksmai. Instrukcijos 26 punktas taip pat nustato antstolio pareigą apskaičiuoti vykdymo išlaidas tik tuomet, kai vykdymo veiksmas yra atliktas. Tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad antstolė R. V. šiuo metu nėra baigusi vykdymo proceso iš pareiškėjai A. M. priklausančio turto, taip pat byloje nėra jokių duomenų apie paskaičiuotų vykdymo išlaidų dydį ar antstolės pareikalavimą apmokėti vykdymo išlaidas. Todėl sutiktina su pareiškėjos atskirojo skundo argumentais, jog paduodant pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo antstolė dar nebuvo pareiškėjos kreditorė, neturėjo galiojančios reikalavimo teisės, todėl pareiškėja A. M. neturėjo įstatyminės pareigos informuoti antstolės apie ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo (Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-2229-259/2013).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad LR Fizinių asmenų bankroto įstatyme nenumatytas reikalavimas pareiškėjui savo kreditorius įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, o LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 11 str. 2 d. numatyta kreditorių teisė siūlyti bankroto administratoriaus kandidatūrą gali būti realizuojama bet kuriame bankroto bylos nagrinėjimo etape (LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 14 str. 2 d. 2 p., 9 d., 24 str. 7 p., 10 p.). Todėl LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 11 str. 2 d. numatyta kreditoriaus (kreditorių) teisė pasiūlyti bankroto administratoriaus kandidatūrą nelaikytina įpareigojančia pareiškėją pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo įtraukti kreditorius į bylą trečiaisiais asmenimis (nurodyti kreditorių procesinę padėtį), kadangi kreditoriai į bylą turėtų būti įtraukiami jų pačių pareiškimu (Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1445-253/2013, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-645-267/2013).
Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl antstolio, kaip pareiškėjos kreditoriaus, informavimo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei anstolio įtraukimo trečiuoju asmeniu, pažymi, kad kreditoriaus sąvoką apibrėžia LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 3 str., kuriame nurodyta, kad fizinio asmens kreditoriumi laikomi fiziniai ir juridiniai asmenys turintys teisę reikalauti iš fizinio asmens įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus. Toks įstatyminis reguliavimas leidžia spręsti, jog tam, kad asmenį pripažinti fizinio asmens kreditoriumi LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo prasme, jo reikalavimo teisė turi būti egzistuojanti ir vykdytina ne mažiau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pateikimo teismui (LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog antstolė R. V. vykdo išieškojimą iš pareiškėjos A. M. turto kreditoriaus V. J. naudai (b. l. 7). Pažymėtina, kad 2005 m. spalio 27 d. LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 ir 52 punktai reglamentuoja skolininko pareigos sumokėti vykdymo išlaidas momentą, t. y. antstolis įgyja teisę reikalauti iš skolininko sumokėti vykdymo išlaidas tik tuomet, kai yra įvykdyti visi vykdymo veiksmai. Instrukcijos 26 punktas taip pat nustato antstolio pareigą apskaičiuoti vykdymo išlaidas tik tuomet, kai vykdymo veiksmas yra atliktas. Tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad antstolė R. V. šiuo metu nėra baigusi vykdymo proceso iš pareiškėjai A. M. priklausančio turto, taip pat byloje nėra jokių duomenų apie paskaičiuotų vykdymo išlaidų dydį ar antstolės pareikalavimą apmokėti vykdymo išlaidas. Todėl sutiktina su pareiškėjos atskirojo skundo argumentais, jog paduodant pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo antstolė dar nebuvo pareiškėjos kreditorė, neturėjo galiojančios reikalavimo teisės, todėl pareiškėja A. M. neturėjo įstatyminės pareigos informuoti antstolės apie ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo (Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-2229-259/2013).
siauliu.docx | |
File Size: | 23 kb |
File Type: | docx |
Klaipėdos apygardos teismo 2014-02-06 nutartis
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2013-12-11 nutartimi ieškinį atsisakė priimti, grąžino jį padavusiam asmeniui ir nurodė, kad jis su ieškiniu gali kreiptis į Klaipėdos apygardos teismą. Teismas nurodė, kad pagal LR FABĮ 12 str. 3 d. fizinio asmens bankroto administratorius ieškinius fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjančiam teismui gali pateikti tik tuo atveju, kai yra ginčijamas paties fizinio asmens iki bankroto bylos jam iškėlimo sudarytas sandoris. Šiuo atveju ieškovo turtą pardavė antstolis, todėl atsižvelgiant į sandorio sumą (didesnė nei 150 000 Lt) ieškinys apylinkės teismui neteismingas, o pagal LR CPK 27 str. – teismingas Klaipėdos apygardos teismui.
Ieškovo A. K. bankroto administratorė UAB „Principo reikalas“ atskiruoju skundu prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-12-11 nutartį panaikinti ir ieškinio pareiškimo klausimą išspręsti iš esmės arba perduoti klausimą spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino LR FABĮ 12 str. 3 d., be pagrindo pirmenybės teisę suteikė CPK normoms, nustatančioms bylų teismingumą. Apeliantės nuomone, fizinio asmens bankroto administratorius turi teisę fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjančiame teisme ginčyti ne tik paties bankrutuojančio asmens sudarytus, bet ir kitų asmenų sudarytus sandorius, kurie turi įtakos tam, kad fizinis asmuo negali įvykdyti prievolių kreditoriams. LR FABĮ yra specialusis įstatymas ir turi būti taikomas, jei kyla prieštaravimas su LR CPK normomis.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad LR FABĮ yra specialusis įstatymas, nustatantis fizinio asmens bankroto procedūrų reguliavimą. Kylant kolizijai tarp bankroto įstatymo ir CPK teisės normų turi būti taikomos specialiosios įstatymo normos (LR CPK 1 str. 1 d.). LR FABĮ 4 str. 1 d. nustato, kad fizinių asmenų bankroto bylos nagrinėjamos vietovės, kurioje yra fizinio asmens gyvenamoji vieta, apylinkės teisme. Pagal šio įstatymo 12 str. 3 d. fizinio asmens bankroto administratorius šio fizinio asmens sudarytus sandorius ginčija tame pačiame teisme, kuriame yra vedama fizinio asmens bankroto byla. Pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 str. 1 d. nuostatas antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas. Tačiau pagal LR CPK 633 str. 1 d. jis nėra vykdymo proceso šalis, o jo vykdymo proceso metu sudaryti sandoriai yra fiduciariniai (per valstybės įgaliotą tarpininką) sudaryti sandoriai, kurie teises ir prievoles sukuria vykdymo procese dalyvaujantiems asmenims. Tarp jų ir asmeniui, kurio turtas parduodamas priverstine tvarka (skolininkui), išieškotojui, bei tą turtą perkančiam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir taikė LR FABĮ 12 str. 3 d. nuostatas, nepagrįstai susiaurindamas fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjančiame apylinkės teisme fizinio asmens bankroto administratoriaus galimų ginčyti sandorius ratą.
Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo 2013-12-11 nutartis naikintina, o ieškinio priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (LR CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 3 p., 338 str.).
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2013-12-11 nutartimi ieškinį atsisakė priimti, grąžino jį padavusiam asmeniui ir nurodė, kad jis su ieškiniu gali kreiptis į Klaipėdos apygardos teismą. Teismas nurodė, kad pagal LR FABĮ 12 str. 3 d. fizinio asmens bankroto administratorius ieškinius fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjančiam teismui gali pateikti tik tuo atveju, kai yra ginčijamas paties fizinio asmens iki bankroto bylos jam iškėlimo sudarytas sandoris. Šiuo atveju ieškovo turtą pardavė antstolis, todėl atsižvelgiant į sandorio sumą (didesnė nei 150 000 Lt) ieškinys apylinkės teismui neteismingas, o pagal LR CPK 27 str. – teismingas Klaipėdos apygardos teismui.
Ieškovo A. K. bankroto administratorė UAB „Principo reikalas“ atskiruoju skundu prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-12-11 nutartį panaikinti ir ieškinio pareiškimo klausimą išspręsti iš esmės arba perduoti klausimą spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino LR FABĮ 12 str. 3 d., be pagrindo pirmenybės teisę suteikė CPK normoms, nustatančioms bylų teismingumą. Apeliantės nuomone, fizinio asmens bankroto administratorius turi teisę fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjančiame teisme ginčyti ne tik paties bankrutuojančio asmens sudarytus, bet ir kitų asmenų sudarytus sandorius, kurie turi įtakos tam, kad fizinis asmuo negali įvykdyti prievolių kreditoriams. LR FABĮ yra specialusis įstatymas ir turi būti taikomas, jei kyla prieštaravimas su LR CPK normomis.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad LR FABĮ yra specialusis įstatymas, nustatantis fizinio asmens bankroto procedūrų reguliavimą. Kylant kolizijai tarp bankroto įstatymo ir CPK teisės normų turi būti taikomos specialiosios įstatymo normos (LR CPK 1 str. 1 d.). LR FABĮ 4 str. 1 d. nustato, kad fizinių asmenų bankroto bylos nagrinėjamos vietovės, kurioje yra fizinio asmens gyvenamoji vieta, apylinkės teisme. Pagal šio įstatymo 12 str. 3 d. fizinio asmens bankroto administratorius šio fizinio asmens sudarytus sandorius ginčija tame pačiame teisme, kuriame yra vedama fizinio asmens bankroto byla. Pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 str. 1 d. nuostatas antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas. Tačiau pagal LR CPK 633 str. 1 d. jis nėra vykdymo proceso šalis, o jo vykdymo proceso metu sudaryti sandoriai yra fiduciariniai (per valstybės įgaliotą tarpininką) sudaryti sandoriai, kurie teises ir prievoles sukuria vykdymo procese dalyvaujantiems asmenims. Tarp jų ir asmeniui, kurio turtas parduodamas priverstine tvarka (skolininkui), išieškotojui, bei tą turtą perkančiam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir taikė LR FABĮ 12 str. 3 d. nuostatas, nepagrįstai susiaurindamas fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjančiame apylinkės teisme fizinio asmens bankroto administratoriaus galimų ginčyti sandorius ratą.
Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo 2013-12-11 nutartis naikintina, o ieškinio priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (LR CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 3 p., 338 str.).
2014-02-06_nutartis.docx | |
File Size: | 13 kb |
File Type: | docx |